Vadim Chromych: „Kova – lyg šachmatų partija“

Vadim Chromych: „Kova – lyg šachmatų partija“

Prieš keliolika metų nuo džiaugsmingo vaikų juoko skambėję kiemai vyresnius aplinkinių namų gyventojus neramina savo tyla. Aplūžusios supynės girgžda siūbuojamos vėjo, o užžėlusias smėlio dėžes galima atskirti nebent pagal aptrupėjusius betoninius bortelius, kurie taip pat pamažu grimsta į gamtos prieglobstį.

Ar pamenate, kai vakare ilgai krepšinį žaidžiantį jaunimą drausmindavo langus atsidarę pagyvenę žmonės, ragindami kuo skubiau nustoti bumpsėjus tą kamuolį? Kažin ar tada jie žinojo, jog prireiks vos kelių metų ir sparčios technologijų skvarbos į mūsų gyvenimus, jog šios aikštelės virstų niūriomis automobilių stovėjimo vietomis.

Lietuvos demografinės padėties rodikliai atrodo turėtų džiuginti ir piešti ateitį šviesiomis spalvomis – didėjantis gimstamumas ir dalis emigranto duonos atsikandusio bei namo grįžtančio jaunimo tarsi ramina šalies perspektyvomis nebetikinčius skeptikus.

Tačiau apmirę kiemai ir gatvės užduoda klausimą – kur visgi slepiasi ta Lietuvos ateitis? Visi tarytum jau pamiršo posakį „svarbiausia, jog nesišlaisto gatvėmis“, kuris skambėdavo kalbant apie užsiėmimą turinčią jaunąją kartą. Atrodo, jog greitai jo nebenaudosime, kadangi tuščios aktyvaus poilsio erdvės leidžia suprasti, kad jaunimas veiklą rado.

Ar jie persikėlė į sporto sales, ar visgi juos namuose užlaikė technologinis progresas, paskatinęs kompiuterio atsiradimą kiekviename šeimos ūkyje, aiškinamės su daugkartiniu Lietuvos kikbokso, Pabaltijo ir pasaulio Muay Thai čempionu bei bokso ir kovų be taisyklių turnyrų dalyviu, o taip pat „K-1 Akademijos“ vadovu ir treneriu Vadim Chromych.

 Vadim, pradėkime nuo istorijos, kas Tave patį atvedė į pirmąsias treniruotes? Juk daugelis svajoja būti policininkais ir gaisrininkais, o čia – kovos.

Visada žinojau, jog būsiu sportininku. Žaidžiau ir futbolą, ir krepšinį, buvau labai aktyvus vaikas. Nebeklaidžioti tarp sporto šakų ir pasirinkti vieną neabejotinai padėjo filmas „Rokis“, tapęs tų laikų hitu. Sulaukęs 16 metų, pradėjau eiti į sporto salę, o jau po mėnesio užsirašiau į kovų treniruotes. Tiesa, iš pradžių norėjau lankyti boksą, tačiau užsiėmimų laikas trukdė mokslams… Teko pasirinkti vėliau vykstančias kikbokso treniruotes. Kaip matote, tas sprendimas tapo mano visu gyvenimu.

Ar tėvai neprieštaravo? Juk mamos mažiausiai nori, jog jų vaikas, kaip jos sako, „būtų daužomas“?

Matyt tėvai jau buvo pripratę prie to, kad buvau labai aktyvus. Mano sprendimas jų nenustebino. Be to, prieš tai kelis metus lankiau karate būrelį.

Pirmieji nusivylimai: „gavus į nosį“, niekada nesusimąstei – „kam man to reikia“?

Tikrai ne! Atvirkščiai.

Tavo talentą pirmieji pastebėjo treneriai, ar vis tik pats pagalvojai, jog esi geresnis už kitus?

Šiuo klausimu susidarė įdomi situacija… Dalyvauti varžybose pradėjau praėjus metams nuo tos akimirkos, kai pirmą kartą atėjau į kikboksą. Manau, jog tai nutiko vien mano iniciatyva – žinoma, trenerių įtaka yra neabejotina, tačiau į ringą užlipau tik todėl, kad pats to karštai norėjau.

Daugelis žymių kovotojų sako, jog treneris jiems – kaip tėvas. Ir pataria, ir paguodžia, ir pabara. Galbūt pasimokei iš savo paties trenerių klaidų ir dabar stengiesi labiau susibendrauti su savo auklėtiniais?

Labai priklauso nuo to, kokios priežastys žmogų atvedė į treniruotes. Dauguma ateina, nes nori sportuoti dėl savęs – pagerinti sveikatos būklę, išmokti apsiginti ar įgauti daugiau pasitikėjimo savimi. Tokiems aš negaliu nieko pasakyti, neturiu net moralinės teisės barti.

Žinoma, jei tai yra kovotojas ir jis ruošiasi varžyboms – mano, kaip trenerio pareiga, yra jį prižiūrėti. Su dabartiniu jaunimu tą daryti yra gana sunku. Ateina vieną dieną ir sako – noriu kovoti. Tačiau praeina keli mėnesiai ir jam įdomiau pasidaro sėdėti namuose. Šiais laikais jaunoji karta nebežino, ko nori. Pažiūrėk – aštuoniolikmečiai važinėja su automobiliais, tėvai jiems duoda pinigų, dėl ateities jaudintis nereikia…

Galbūt tokiu atveju bandai būti griežtesniu?

Treneris dar nėra viskas. Žinoma, galiu ir bandau įskiepyti jaunimui tam tikras gyvenimiškas tiesas, tačiau jei išėjus iš salės jie susidurs su kitokiu mokymu – mano pastangos vaisių neduos. Visų pirma jauno žmogaus gyvenime turi atsirasti tėvai. Deja, dabar visi skuba, lekia, bėga, o svarbiausiems dalykams laiko nebelieka.

Aplinka, kurioje paauglys gyvena, daro kur kas didesnę įtaką nei aplinka, kurioje jis treniruojasi.

Ta aplinka ir tėvai dažnai mano, jog kovinis sportas – tik susirinkimas „padaužyti galvas“ ir į jį renkasi tie patys, kurie paskui naktį iš praeivių atiminės telefonus. O iš tiesų – kokia publika dažniausiai sudaro Tavo auklėtinius?

Visada susiduriu su šia nuomone. Ir kadangi pats esu kovotojas, puikiai žinau, kada tokia nuomonė susidarė. Tai nutiko devintajame dešimtmetyje, kai po nepriklausomybės paskelbimo kilusia suirute ir įstatymų spragomis pradėjo naudotis kovotojai, nusprendę, jog savo jėgą ir fizinius sugebėjimus gali nebaudžiami skirti greito uždarbio medžioklei.

Tie laikai baigėsi, tačiau požiūris ir neigiama nuomonė išliks dar ilgam.

Pas mane besirenkanti publika – išskirtinai kultūringi ir išsilavinę žmonės. Kalbant apie jaunimą, tai tikrai nėra tie, kurie bėgioja iš pamokų, už kampo parūkę ateina sportuoti, o paskui nepersirengę eina iš automobilių vogti audiomagnetolų… Žinoma, yra pasitaikęs ir vienas kitas „marozas“, tačiau su savo keiksmais ir elgesiu jie pas mane treniruotėse nepritampa – iš manęs gauna pastabų, o kiti auklėtiniai į tokius tik kreivai žiūri.

Treneris privalo prižiūrėti tvarką salėje. Kai pamatau, jog toks agresyvesnis jaunuolis grubiai elgiasi su savo treniruočių partneriu, pastatau jį prieš patyrusį kovotoją. Kelios minutės ir erelis pakirptais sparnais daugiau čia grįžti nebenori, pasirinkdamas kitą sporto klubą, kur renkasi panašaus mentaliteto žmonės.

Tai galima sakyti, jog smurtas ir kovos menai – du visiškai nesusiję dalykai?

Tai be abejo. Dėl ko gatvėje daužosi tie alaus „bambalį“ nusitvėrę „marozai“? Nes bijo. Jie nori save užtikrinti, parodyti „kas aš toks“. Kažkas pasiuntė ant trijų raidžių – va tau į nosį, kad kitąsyk žinotum, jog aš už tave stipresnis.

O kovos menai visų pirma yra ne agresija prieš savo priešininką, o pagarba jam. Žiūrėdami varžybas turbūt daugelis matė, kaip kovotojai vienas su kitu sveikinasi, padeda atsistoti, apsikabina. Tai – ypač protingų žmonių sportas.

Vadinamasis „marozas“ čia nepasieks nieko, kadangi agresija lemia klaidas. Kovinis sportas yra kaip šachmatai, tik čia mąstyti reikia kur kas greičiau.

Kuo tada kovos yra pranašesnė sporto šaka už tuos pačius šachmatus? Na, jei kalbant apie fizinį aktyvumą – kuo pranašesnė už krepšinį ar bėgimą?

Visos sporto šakos yra vienodai gerbtinos ir jas pasirinkę žmonės tuo užsiimdami atiduoda save. Kovos menai galbūt nėra pranašesni, tačiau jie tikrai skiriasi – visų pirma, savo universalumu. Norėdamas būti geriausiu kovotoju, tu turi visų pirma tapti stipriausiu, greičiausiu, ištvermingiausiu ir protingiausiu.

Be to, ši sporto šaka keičia žmogų. Tampi stiprus ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Įgauni pasitikėjimo savimi ir prarandi baimės jausmą, o tai yra viso gyvenimo pagrindas – pasiekti savo tikslus gali tik tie, kas tiki savo sėkme ir nebijo imtis priemonių jų įgyvendinimui.

Sporto kuras“ dėkoja Vadim Chromych už nuoširdų pokalbį ir linki naujų pergalių tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime!