Sergej Maslobojev: „Stereotipus kuria silpni žmonės“

Sergej Maslobojev: „Stereotipus kuria silpni žmonės“

Visuomenėje vis gyvuojantis stereotipas, jog kovinį sportą pasirinkę atletai yra kriminalinę praeitį turintys veikėjai, atrodo, pamažu grimzta į užmarštį. Bene labiausiai tam įtakos turi didėjantis viešumas – rengiami turnyrai, televizijos transliacijos ir augantis sportininkų žinomumas.

Būtent pastarąją kategoriją atitinkantį žmogų „Sporto kuras“ ir nusprendė pakalbinti. Jūsų dėmesiui – asmenybė, kuriai atskiro pristatymo nereikia. Daugkartinis Lietuvos, Europos ir pasaulio turnyrų dalyvis bei nugalėtojas, uostamiesčio ir visos šalies vardo garsintojas Sergej Maslobojev, pravarde „Kuvalda“, sutiko pasidalinti savo patirtimi ir mintimis apie dabartinę kovinio sporto situaciją.

  • Ar pameni savo pirmąjį apsilankymą sporto salėje? Visi puikiai žinome istoriją apie tai, jog Mike Tyson į pirmąsias muštynes įsivėlė tuomet, kai buvo pražudytas jo mylimas balandis. Koks įvykis Tave privertė susidomėti koviniu sportu?

Mano pirmasis sunkiosios atletikos treneris Viktoras Gerasimovas nuolatos sakydavo, jog mano kūno sudėjimas idealus būti kovotoju – ilgos rankos, kojos… Jau tada galėjau pasigirti gera reakcija bei greičiu.

Tačiau viskas apvirto tuomet, kai paskutinėse savo jėgos sporto varžybose turėjau pagerinti Lietuvos jaunių rekordą, tačiau susiklostė sąlygos, kurios to padaryti neleido… Nusivyliau visu pasauliu. Išvengti užklupusio liūdesio padėjo tik draugo parodyti vaizdo įrašai, kuriuose pirmą kartą išvydau tokius kovotojus kaip Mirko „Cro Cop“ Filipovič ir Wanderlei „The Axe Murderer“ Silva. Nuo tos akimirkos man tiesiog „nuvažiavo“ stogas! Pasakiau sau, jog to noriu ir štai – aš čia.

  • Kur pradėjai žengti pirmuosius žingsnius link ringo?

Pirmasis „Muay Thai“ treneris buvo Vadim Gridiajev – su jo pagalba sudalyvavau ir pirmosiose varžybose. Vėliau prasidėjo mano kelionė po visas Lietuvos kovinio sporto mokyklas, kol galiausiai išvykau į vieną žymiausių Londono „Shootfighters“ klubų. Bene geriausias įvykis, kurį ten patyriau – tai pažintis su kovotoju Mariumi Žaromskiu. Būtent jis padėjo įgauti kalną naudingos patirties.

Šiuo metu didžiausią savo progresą jaučiu Vilniuje įsikūrusiame „Sparta Gym“, kur mane treniruoja Andrius Šipaila.

  • Ar buvo minčių „kam aš visa tai darau, man nebepatinka, nebenoriu?“

Manau tokios mintys aplanko kiekvieną mirtingąjį. Pasitaiko jų ir man. Tuomet galvoju, kad gal geriau pradėti studijuoti ar tiesiog sėsti į lėktuvą ir kaip dauguma lietuvių išvykti ieškoti laimės svetur. Tačiau kol kas visada nutinka kas nors, kas priverčia grįžti į savo vėžes ir judėti toliau į priekį.

Manau, jog tokių „perdegimų“ priežastis yra paprasčiausias nuovargis ir didelis savęs aukojimas. Kartais labai pritrūksta laiko asmeniniam gyvenimui…

Sergej Maslobojev: „Stereotipus kuria silpni žmonės“

  • Papasakok apie savo įprastą dieną. Kada keliesi, kada ir ką valgai?

Keliuosi 8:00 val. ryte ir pusryčiauju. Dažniausiai tai būna 7 grūdų košė su sėlenomis. Sumaišau ją su jogurtu arba pasukomis.

10:00 val. jau būnu sporto salėje ir pradedu savo pirmąją treniruotę. Iš karto po jos lendu po dušu ir pats tampu treneriu – vedu individualius užsiėmimus. 14:00 val. ateina metas pietums, kurių metu stengiuosi suvalgyti kuo daugiau ir kuo įvairesnio maisto – šaltąjį patiekalą, sriubą, karštąjį (su mėsa, ryžiais, įvairiomis salotomis). Pietauti baigiu su arbata ir desertu.

15:00 val. manęs laukia kita sporto salė, kur turiu pravesti dvi treniruotes iš eilės. Tada ateina eilė užsidėti pirštines ir man pačiam – pradedu sportuoti kartu su visa profesionalų komanda.

Į namus grįžtu tik vakare, apie 20:00 valandą. Sočiai pavalgau daug baltymų turinčio maisto (varškė, mėsa su daržovėmis) ir sėdu prie kompiuterio. Vos spėju pasidaryti kelis darbelius, atrašyti į draugų ar gerbėjų žinutes ir jau ateina laikas miegoti, nes sekančią dieną laukia tas pats griežtas režimas.

  • Tavo varžybų grafikas daug įtemptesnis, nei daugumos kitų sportininkų. Negana to, dar ir kitus treniruoji. Kaip Tau užtenka energijos? Gal turi kažkokių specialių ritualų – medituoji, važiuoji pailsėti į gamtą?

Kai pradėjau sportuoti „Sparta Gym“ klube, tai į varžybas vykstu kas 2-3 savaites. Tad nuolatos turiu būti geriausios savo fizinės formos ir dirbti pilnu pajėgumu.

Kai turiu laisvalaikio, leidžiu jį plėsdamas pažinčių ratą ar tiesiog būdamas su draugais. Labai nemėgstu vienatvės! Tačiau jei kartais jos ir užsimanau (norėdamas nuraminti mintis ar tiesiog pasikrauti teigiamos energijos), nuvažiuoju į cerkvę, kur uždegu žvakutę ir tiesiog pabūnu tyloje. Išmetu iš galvos negatyvias mintis, apsivalau dvasiškai ir grįžtu į kasdienybę.

  • Neseniai laimėjai Lenkijoje vykusį stambų bokso turnyrą „Bigger’s Better“. Ar pasiruošimas jam buvo kažkuo išskirtinis?

Iš tiesų tai pasiruošimo beveik nebuvo. Savaitę laiko padirbome bokso stovėsenoje ir tiek… Didžiausią dėmesį skyriau psichologiniam pasiruošimui ir nusiteikimui prieš kovą. Manau, jog būtent tai ir padėjo man nugalėti savo varžovus.

  • Įvardink didžiausią savo tikslą, kurį šiuo metu nori pasiekti. Gal tai būtų pergalė kokiame turnyre arba tiesiog atostogos šiltuosiuose kraštuose?

Norėčiau pasiekti aukščiausią lygį ir patekti į geriausių pasaulio kovotojų 10-tuką. Jau atsiranda minčių ieškoti ir kitos mane tenkinančios veiklos gyvenime – juk puikiai suprantu, kad amžinai nesportuosiu.

O dėl šiltų kraštų… Nuolatos apie juos svajoju! Viskas, ko man trūksta Lietuvoje – tai saulutė ir karštis. Dievinu Tailandą, kur tobulas oras, nenusakomo grožio gamta, o žmonių paprastumas bei vieningumas mane tiesiog sužavėjo.

Sergej Maslobojev: „Stereotipus kuria silpni žmonės“

  • Kadangi pats esi treneris, pakalbėkime apie kovinio sporto situaciją Lietuvoje. Ne paslaptis, jog dauguma žmonių kovotojus laiko „marozais atidaužytomis galvomis“. Tačiau kaip apibūdintum savo auklėtinius pats – kokie tai žmonės, kokius darbus turintys, kokiose šeimose užaugę?

„Marozai atidaužytomis galvomis“ – tai silpnų žmonių sugalvota legenda. Laikui bėgant šis apibūdinimas tapo stereotipu, taikomu visiems kovotojams. Mano nuomone, sporto šaka negali apibūdinti žmogaus – taip vadinamų „marozų“ galima rasti ir plaukime, ir krepšinyje. Tačiau kur kas dažniau tokie žmonės išvis nesportuoja.

Tuo tarpu pas mane lankosi labai skirtingi žmonės. Galima sutikti tiek jaunimo iš socialiai remtinų šeimų, tiek suaugusių, kurie sėkmingai vysto didelius verslus. Moksleiviai, administratoriai, dizaineriai ir net policininkai mūsų treniruotėse randa draugišką atmosferą bei puikiai jaučiasi bendraudami vieni su kitais. Yra net merginų!

Visi šie žmonės susirenka dėl įvairiausių priežasčių – kol vieni tiesiog nori išmokti apsiginti, kiti svajoja apie dalyvavimą varžybose.

  • Ar galima teigti, jog požiūris keičiasi?

Kai aš pradėjau sportuoti, mūsų buvo labai nedaug. Tiesiog nebuvo sąlygų ateiti žmogui iš gatvės ir pradėti užsiėmimus. O dabar pasižiūrėkite – kovos menų mokyklų galima rasti kiekviename mieste ir dažniausiai jos visos būna perpildytos.

Populiarumas auga ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Dabar dėmesio centre atsidūrė K-1 ir MMA kovos, kurių stambūs turnyrai rengiami vienas po kito tiek JAV, tiek Europoje ar Azijoje. Kas gali būti įspūdingiau už kvapą gniaužiančias dvikovas perpildytose arenose?

  • Tavo nuomonė apie šiandieninę jaunimo situaciją. Ar tikrai ištuštėję kiemai yra blogas ženklas? Gal tiesiog kylant pragyvenimo lygiui jaunimas sportuoja nebe lauke, o profesionaliai įrengtose sporto salėse?

Visų pirma reikėtų atkreipti dėmesį į tai, jog nemažai šeimų išvyko ieškoti laimės į užsienį. Tačiau ir likęs gimtinėje jaunimas nebėra toks, koks buvo anksčiau – juk nebereikia eiti į kiemą vien dėl to, kad pašnekėti su draugu, kadangi tą puikiai galima padaryti telefonu arba kompiuteriu. Apie žaidimus net nekalbu – kam gainioti kamuolį stadione, jei tą daug lengviau padaryti ekrane ir, pasitelkus interneto teikiamas galimybes – su tais pačiais kiemo draugais.

Iš vienos pusės apmaudu, tačiau juk ir patys vaikystėje apie tokias technologijas svajojome…

  • O kaip vyresni žmonės? Ar sulauki tokių treniruotėse?

Problema ta, jog vyresni žmonės labiausiai būna prigąsdinti tų atgyvenusių legendų, jog atėję į kovinio sporto salę, savomis kojomis jie nebepavyks. Tačiau mūsų kvalifikuotas bei didelę patirtį sukaupęs kolektyvas visų pirma kiekvieną atėjusį išmokina pačių pagrindų, o tik tada leidžia stovėti poroje su kitu žmogumi. Bet ir tada niekas jiems neleidžia talžyti vienas kito – mokymas tęsiasi lavinant gynybos veiksmus, kombinacijas. Nemažai laiko turi praeiti, kol žmogus gali pagaliau išbandyti jėgas sparinge.

Dar viena problema, su kuria susiduria vyresnieji, yra nuolatinis savęs įtikinėjimas „esu jau per senas“. Taip žmogus tik programuoja save nesėkmei. Žinoma, vyresnis nei 50-ties metų žmogus neiškils iki pasaulinės žvaigždės lygio, tačiau kovos pagrindus privalo žinoti kiekvienas vyras.

Sergej Maslobojev: „Stereotipus kuria silpni žmonės“

  • Ko šiuo metu trūksta Lietuvos kovotojams? Ar sulaukiate valdžios palaikymo?

Noriu dar kartą padėkoti Klaipėdos merui Vytautui Grubliauskui už neseniai įvykusį šiltą priėmimą ir gražius žodžius. Jis įteikė man padėkos medalį, kuris man yra vienas brangiausių gautų apdovanojimų iki šiol. Labai smagu, kai tavęs nepamiršta gimtasis miestas, nors treniruojiesi kitame šalies gale.

Be to, turėjau galimybę dalyvauti kasmetiniuose kūno kultūros ir sporto departamento apdovanojimuose, kur gavau padėką už Lietuvos vardo garsinimą ir iškovotą sidabro medalį Europos kikbokso čempionate.

O kalbant apie trūkumus galėčiau paminėti tik finansinę paramą, kurios nėra. Suprantu, jog šiuo metu didžiausias dėmesys yra skiriamas krepšininkams, kuriems, atleiskite už pastebėjimą, pastaruoju metu ne itin sekasi varžybose. Tuo tarpu ne ką mažiau plušantys kitų sporto šakų atstovai nuolat lipa ant nugalėtojų pakylų plevėsuojant iškeltai Lietuvos vėliavai ir išdidžiai pakelta galva gieda šalies himną.

  • Ar Tave supa didelis ratas nuoširdžiai palaikančių žmonių? Kas jie – šeima, draugai ar būrys asmeniškai nepažįstančių gerbėjų?

Pačioje karjeros pradžioje tėvai manęs nepalaikė ir net prieštaravo. Tačiau pamatę rezultatus ir mano užsidegimą, jie netruko pakeisti nuomonę. Draugai visada buvo šalia, treniruočių kolegos taip pat nestokoja užsidegimo ir noro mane įkvėpti – ačiū jiems už tai.

Na o gerbėjų ratas pamažu plečiasi ir tai mane džiugina – labai smagu gauti palaikančius laiškus iš nepažįstamų žmonių. Tai verčia tvirtai žengti pasirinktu keliu, kadangi patiriamas dėmesys parodo, jog viską darau ne veltui.

  • Ačiū už atsakymus ir didelės sėkmės profesiniame bei asmeniniame gyvenime!

Ačiū labai. Linkėjimai visiems skaitytojams!