Dainius Repšys: paskutiniais lieka tie, kas sėdi

Dainius Repšys: paskutiniais lieka tie, kas sėdi

Tarp istorikų vis netyla ginčai, siekiant išsiaiškint pačią seniausią sporto šaką pasaulyje. Kas pirmasis sugalvojo fizinę žmogaus jėgą panaudoti ne tik išgyvenimui, bet ir pramogai? Kas sukūrė taisykles? Kas buvo pirmieji nugalėtojai?

Aišku tik viena – jėga visuomet buvo vertinama. Pirmoji žmonijos „mankšta“ – tai kova už būvį. Nesvarbu, ar žvėries medžioklė, ar didelio akmens luito paieška būsto statybai – būtent gryna raumenų jėga klojo pamatus ateities kartoms.

Šiuolaikiniai galiūnai – tarsi žvilgsnis į tikrą vyrišką praeitį. Žemę drebinantys ir geležimi it žaisliuku manipuliuojantys vyrai žino, jog pabaigoje išlieka tik stipriausias.

Papasakoti apie galiūnų sportą, iškylančias kliūtis bei saldų pergalės skonį pakvietėme greitai 35-ąjį gimtadienį švęsiantį Dainių Repšį.

Dainiau, kada pirmą kartą paėmei į rankas svarmenis? Ar jau buvo tada minčių ir norų tapti galiūnu?

Pirmą kartą su svarmenimis susipažinau būdamas galbūt 14 metų… Tačiau šiek tiek rimčiau žvelgti į sportą pradėjau tik sulaukęs 16-kos. Būtent tada pamačiau filmus su S. Stalone, A. Švarcnegeriu, Ž. K. Van Damu ir t.t… Atsirado noras atrodyti tokiu, kaip jie!

Be to, turėjau vyresnį pusbrolį, kurio draugai taip pat sportuodavo. Pamenu, jog būtent su jais pradėjau treniruotis ir aš. Kad būtumėte matę, kokios ten sąlygos! Apie galiūnus tais laikas aš net girdėjęs nebuvau…

Ar labai pasikeitė gyvenimo būdas supratus, kad visgi nori tapti sportininku?

Net nežinau, kada tas supratimas atėjo… Kaip ir kiekvienam lietuviui, tuo metu man labiau rūpėjo krepšinis. Tačiau ten, kur aš gyvenau, krepšinio trenerio nebuvo. Teko rinktis tą sporto šaką, kuri buvo prieinamiausia.

Kokie buvo pirmieji sunkumai, su kuriais susidūrei sportuodamas? Gal buvo momentų, kai sakei sau „Aš nebegaliu, nebenoriu, nebedarysiu“?

Jeigu pradėsi dejuoti, kad nebegaliu, nebenoriu, nebedarysiu (nebūtinai sporte – bet kur, bet kokioje gyvenimiškoje situacijoje) – galima sakyti „karjera baigta“.

Galiūnų sporte aš dar naujokas – pirmi metai tik… Jaučiu „galiūniškų“ treniruočių trūkumą, vis dar pratinuosi prie įrankių. Dalį patirties paveldėjau iš trikovės sporto, kuriuo prieš tai užsiiminėjau keletą metų. Prisipažinsiu – niekada net nesvajojau, jog vieną dieną rungsiuos su pačiais stipriausiais vyrais.

Didžiausi laimėjimai – ne tik skambiausi, bet ir tie, kurie labai paglostė savimeilę?

Oi… Daugiausiai laimėjimų pasiekta su virvės traukimo komanda – visgi dalyvaujame varžybose jau 10 metų.
Kiti įsimintinesni būtų antroji vieta šių metų Latvijos štangos spaudimo čempionate, trečioji vieta Lietuvos trikovės čempionate ir įvykdytas sporto meistro normatyvas. Beje, pastarosiose varžybose dalyvavau be vadinamojo specialaus triko, padedančio sportininkams lengviau iškelti svorį. Tuo tarpu visi mano priešininkai naudojo šią aprangą.

Tiesa, 2011 metais dvikovėje iškovojau antrąją vietą, nusileisdamas tik Žydrūnui Savickui. Užlipti ant nugalėtojų pakylos šalia stipriausio pasaulio žmogaus buvo labai smagu.

Kokios savybės yra būtinos, norint tapti sportininku? Kai kurie savo fizinius gabumus suverčia genams, o gal tai tik mitas?

Sporte kaip ir gyvenime – visų pirma reikia noro. Labai daug noro… Taip pat būtinas ir tikslų išsikėlimas bei judėjimas jų link. Be abejo, kai kuriems genai iš tiesų yra palankūs ir smarkiai sutrumpina kelią ant nugalėtojų pakylos. Tačiau net ir paveldėti sugebėjimai ilgainiui išnyks, jeigu jų netobulinsite.

Kokią dalį gyvenimo dabar tau užima sportas? Ka dar veiki be jo? Gal laiko pareikalauja koks nors hobis?

Sportas – mano laisvalaikis. Bet ruošiantis varžyboms tai tampa ir darbu. Kaip ir į kiekvieną laisvalaikį, čia reikia investicijų.

Be prakaito liejimo sporto salėje dar turiu man patinkantį darbą. Anksčiau daug žvejodavau, tačiau dabar lieka mažai laiko… Labiausiai patinka žvejoti žiemą, ant ledo – va ir dabar atėjus šalčiams tikrai ieškosiu galimybės pasėdėti šalia eketės.

Taip pat medžioju. Buvimas gamtoje padeda atitrūkti nuo sporto ir darbų, nes laisvalaikio neturintis žmogus labai greitai „perdega“.

Ateities planai: kokias artimiausias karjeros aukštumas planuoji šturmuoti?

Tikslas – 2013 metais laimėti dvikovės rungtį pasaulio gaisrininkų ir policininkų olimpiadoje. Būčiau labai laimingas, jei dar pavyktų pagerinti varžybų rekordus.

Ar sportas nekliudo gyvenime? Pavyzdžiui, negali bet kada su draugais išgerti alaus. Arba turi skubėti į sporto salę, kai tuo tarpu geriau pamiegotum namuose…

Sporte miegas turi labai didelę reikšmę, todėl jo stengiuose neaukoti. O dėl draugų – turiu tokius, kurie su manimi eina ne alaus gerti, o į sporto salę.

Bendravimas su kitais sportininkais. Dalinatės patarimais tarpusavyje, padedate vienas kitam?

Kiekvienoje sporto šakoje reikalingas treneris. Kai jo nėra – belieka konsultacijos su kitais sportininkais, kadangi pats nevisada pastebi savo klaidas. Treniruočių metu vyksta komandinis darbas. Palaikome vienas kitą ir visai nesvarbu, jog per varžybas esame konkurentai. Vienas lauke ne karys!

Linksmiausias nutikimas sportuojant?

Mane labiausiai linksmina lankytojų pagausėjimas sporto salėse, kai iki vasaros lieka vos keli mėnesiai. Visi subėga užsiauginti raumenų, per mėnesį bando tapti kultūristais arba bent jau pilvą numesti. O rezultatai juk ateina labai pamažu ir tik tada, kai jų sieki nuosekliai.

Mėgstamiausia rungtis?

Konkrečios neturiu, jos keičiasi. Labiausiai mėgstu tą, kuri man tuo metu labiausiai sekasi.

Kokius maisto papildus dažniausiai vartoji?

Amino rūgštis, mineralus, vitaminus… Taip pat baltymus. Tačiau stengiuosi didžiąją dalį naudingų medžiagų gauti kartu su maistu.

Ką valgai ruošdamasis varžyboms?

Maistą, turintį daug angliavandenių ir šiek tiek baltymų – ryžius, makaronus, įvairias košes, žvėrieną, daržoves, vaisius… Šiaip apetitu nesiskundžiu ir valgau viską.

Pabaigai: patarimas tam, kuris dabar sėdi namuose ir pavydžiai žiūri į sportininkų sugebėjimus?

Jeigu jiems patinka sėdėti ir nieko nedaryti – tegu sėdi. Tinginiai visada ras, kaip save pateisinti. Be to, jie ir didžiausi visų sporto šakų specialistai – „jeigu aš būčiau buvęs, būčiau… jeigu būčiau dalyvavęs, būčiau laimėjęs… aš stipresnis negu jie…“ ir panašiai.

Arba dar vienas dažnai pasitaikantis pasiteisinimas – kam dalyvauti, jei liksiu ketvirtas arba penktas. Visada kartojau ir kartosiu – niekas NELIEKA ketvirtu ar paskutiniu, jie tą vietą IŠKOVOJA. O lieka tie, kurie sėdi namuose.

Šiandien galbūt būsi paskutinis, bet įgausi pasitikėjimo savimi, pajusi ką reiškia varžybų jaudulys. Kalbu iš savo patirties – salėje rodžiau gerus rezultatus, bet atvykęs į pirmąsias trikovės varžybas nesusitvarkiau su jauduliu. Nepadariau to, ką galėjau. Tūpimo rungtyje išvis gavau nulinį įvertinimą, nors buvau vienas stipriausių. Apmaudžiai pralaimėjau už save silpnesniems varžovams… Tačiau įgavau vertingos patirties, kuri vėliau man padėjo tapti prizininku.

Patariu jaunimui: jeigu turi tikslą, kurį nori pasiekti – siek. Nesvarbu, kiek pakeli – ateik į varžybas ir dalyvauk. Sekantis kartas tikrai bus lengvesnis!